Pasaulio pabaigos knyga

Начало книги

Ponas Danvortis pravėrė duris į laboratoriją, ir jo akiniai tą pat akimirką aprasojo.

— Pavėlavau? — paklausė jis skubiai nusiimdamas akinius ir prisimerkęs stebeilydamas į Merę.

— Uždaryk duris, — atsiliepė ji. — Per tą klaikų kalėdinių varpų tilindžiavimą net negirdžiu, ką sakai.

Danvortis uždarė duris, bet „O, susirinkite visi tikintieji…” gausmas vis vien įkyriai smelkėsi vidun.

— Bene pavėlavau? — pakartojo jis.

Merė papurtė galvą.

— Jei ką ir pražiopsojai, tai nebent Gilkraisto prakalbą.

Ji atsilošė kėdėje, leisdama Danvorčiui prasibrauti pro ją į siaurą stebėjimo zoną. Ji buvo nusivilkusi paltą, nusiėmusi vilnonę skrybėlaitę ir sukrovusi viską drauge su didžiuliu, paketų prigrūstu pirkinių maišu ant vienintelės laisvos kėdės. Žili jos plaukai styrojo į visas puses, tarsi ji, po to, kai nusiėmė skrybėlaitę, būtų bandžiusi juos papurenti.

— Labai jau ilga prakalba apie „Medievalio” mergelės kelionę laiku, — pridūrė ji. — Ir dar apie tai, kaip Brasenozės fakultetas nuo šiol pelnytai užims ryškiausio brangakmenio vietą istorijos karūnoje. Vis dar lyja?

Читать дальше →