Kaulų daina

Начало книги

Iš neįžvelgiamos, už akmeninių laiptelių tvyrančios tamsos spiginosi gintarinės akys. Donalas pasisveikino, piršto galiuką kilstelėdamas prie smilkinio. Tuomet rankas susikišo į apsiausto kišenes ir nužvelgė policijos štabo pastatą — tamsų, rūstų, besistiebiantį per du šimtus aukštų. Buvo šaltas vakaras, apniukusį dangų paįvairino tik sodraus purpuro atspalviai.

Kažkur netoli pastogės, savo kabinete laukė komisaras Vilnaras. Ryte su juo šnekėdamas telefonu, Donalas iš užuominų suprato, kad komisaras paskirs naują darbą — kuris, iš visko sprendžiant, didelio džiaugsmo nesuteiks.

— Kalės vaikas, — sumurmėjo.

Iš šešėlių atsklido tylus urzgimas.

— Neįsižeisk, turėjau omenyje ką kitą, — paskubomis pridūrė.

Donalas atsisegė apsiaustą, lengvu žingsniu ėmė lipti laiptais, kaskart įveikdamas po dvi pakopas, pagaliau praėjo pro aukštas akmenines kolonas, apvainikuotas oranžiniu švytėjimu, ir sustojo prie gigantiškų, iš bronzos ir plieno nukaltų durų.

Читать дальше →