Sapnų Gyvate

Начало книги

Mažasis berniukas buvo išsigandęs. Gyvatė švelniai palietė jo karštą kaktą. Už jos, vienas šalia kito, stovėjo trys suaugę žmonės: jie įtariai viską stebėjo ir baiminosi, kad iš siauručių raukšlelių aplink akis niekas nesuprastų jų nerimo. Šie žmonės Gyvatės bijojo ne mažiau nei savo vienintelio vaiko mirties. Prieblandoje skendinčioje palapinėje švytėjo keista, pasitikėjimo nekelianti mėlyna žibinto šviesa.

Net pati Gyvatė baiminosi dėl vaiko gyvybės — jis žiūrėjo tokiomis tamsiomis ir niūriomis akimis, kad net vyzdžių nesimatė. Gydytoja paglostė ilgus bei labai blyškius berniuko plaukus: kelis centimetrus nuo galvos odos jie buvo sausi ir netolygūs, o plaukų spalva, palyginti su tamsia vaiko oda, stebinamai šviesi. Jei tik Gyvatė būtų buvusi su šiais žmonėmis prieš kelis mėnesius, ji būtų pastebėjusi, kad vaikas serga.

— Prašau paduoti mano lagaminą, — tarė Gyvatė.

Vaiko tėvai net krūptelėjo nuo švelnaus jos balso. Kadangi tai buvo pirmas kartas, kai Gyvatė prabilo jų akivaizdoje, turbūt jie tikėjosi išgirsti ryškiaspalvio kėkšto čerškimą ar spindinčios gyvatės šnypštimą. Anksčiau ji tik žiūrėdavo, kaip šie trys žmonės ateina ir iš tolo viską stebi, šnabždasi apie jos veiklą bei jaunystę; Gyvatė tik klausėsi ir linksėjo galva, kai trijulė galiausiai atvyko paprašyti jos pagalbos. Jie tikriausiai manė, jog Gyvatė nebyli.

Читать дальше →