Operacija „Protėjas” 2

Начало книги

„Protėjo” grupės pasaulio istorijoje garsiąją savo kalbą Reichstage Hitleris pasakė 1939-ųjų spalio šeštąją, jis pareiškė iš tiesų norįs taikos. Fiureris tvirtino nepadaręs nieko daugiau, tiktai atitaisęs tą neteisybę, kuri buvo primesta Vokietijai Versalio sutartimi. Jis pasiūlė surengti pasitarimą su Vakarų atstovais ir jo metu suderinti visus likusius nesutarimus. Tuo tarpu Vakarų lyderiai, pasaulio akivaizdoje negalėdami atsitraukti, bet tuo pačiu ir nenorėdami aštrinti priešiškumo, taip ir nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Taigi, Hitleris padarė išvadą, kad jiems reikia kur kas svaresnės pateisinamos priežasties, kad galėtų išsipainioti iš karo sumaišties.

Gi rusai savo ruožtu užjuto kas jų laukia ir, siekdami užtikrinti savo saugumą, jau po to, kai užgrobė rytinę Lenkiją, ėmėsi spausti Suomiją dėl sienų klausimo peržiūrėjimo; galų gale, lapkričio pabaigoje, jie atvirai paskelbė Suomijai karą. Dabar, kai Rusija turėjo kitų rūpesčių, Hitleris įsakė ruoštis pulti Prancūziją per Belgiją ir Olandiją. Dėl blogo oro antpuolį teko bent kelis kartus atidėti, tačiau 1940-ųjų sausį blickrigas vis dėlto užgriuvo Vakarus. Prancūzai gi jau kuris laikas buvo visiškai demoralizuoti iš vidaus, mat iš trijų pusių juos supo fašistiniai diktatoriai: Hitleris, Musolinis, bei Frankas. Taigi, Prancūzija ėmė prašyti paliaubų netgi dorai nepasipriešinusi.

Читать дальше →