Goblinų veidrodis

Начало книги

Netikėtą audrą, kuri Magijarą staiga iš rudens įstūmė į žiemą bei per vieną naktį nudraskė visus margaspalvius girios bei sodo medžių lapus, kaimo žmonės pavadino raganos vėju. Iš paskos atlėkė ledinis vėjas kartu su šlapdriba ir geliančiu šalčiu, tačiau ta pati žiema atnešė ir medžiojamų žvėrių gausą, kokios senoliai dar niekad nebuvo matę. Per pusnis medžiotojai keliavo namo su savo nešuliniais poniais, apkrautais mėsa bei kailiais, kad seniai ir mažieji būtų sočiai pamaitinti ir nesušaltų, be to, gausia atsarga prekybai su vakarais: elnių ir barsukų odos, kiaunės, lapės, šermuonėliai — iš gausybės žvėrių, kurių, rodės, niekad nesumažės. Iki viduržiemio elniai nugraužė žemutines girios medžių šakas, kurias galima buvo pasiekti, lapės užpuolė atmatų krūvas bei klėtis, o medžiotojai nespėjo jų nei šaudyti, nei gaudyti spąstais. Vėliau elniai įjunko į žemdirbių vaismedžius, šernai pasikasdavo po žieminiais daržovių kaupais, o kiaunės su šermuonėliais ėmė medžioti tiesiog atokių Magijaros viensėdžių prieangiuose. Senieji žmonės sakė: „Dar niekad anksčiau taip nėra buvę”.

Читать дальше →