Pasaulio pabaigos knyga 2

Начало книги

1320 gruodžio 22 (pagal senąjį kalendorių). Agnesės kojos būklė prastėja. Kelis paraudęs ir skausmingas (per švelniai pasakiau — ji klykia, kai tik pamėginu jį paliesti), mergytė jau vos gali paeiti. Nenumanau, ko griebtis — jei pasakysiu ledi Imeinai, ši pradės dėti savo dvokiančius kompresus ir tik dar labiau pablogins padėtį, o Elivysai šiuo metu ne tas rūpi, ji pernelyg smarkiai nerimauja.

Gavynas vis dar negrįžta. Turėjo parsirasti namo dar vakar apie vidudienį, o kai nepasirodė ir mišparų, Elivysa apkaltino Imeiną išsiuntus jį į Oksfordą.

— Kaip jau sakiau, išsiunčiau jį į Koursį, — bandė gintis Imeina. — Be jokios abejonės, tik lietus jį užlaiko.

— Tiktai į Koursį? — Elivysa įpyko. — O gal išsiuntei jį kur nors kitur pakviesti naujo kapeliono?

Imeina išsitiesė.

— Jei čionai atvyks seras Bloetas su visa draugija, tėvas Rošas tikrai negalės aukoti kalėdinių mišių, — pareiškė ji. — Nejaugi tu nori apsijuokti prieš Rozemundos sužadėtinį?

Читать дальше →