Varnų puota

Начало книги

— Drakonai, — tarė Molanderis. Jis grybštelėjo nuo žemės suvytusį obuolį ir ėmė jį mėtyti iš vienos rankos į kitą.

— Sviesk, — paragino Alerasas Sfinksas. Jis išsitraukė strėlę iš strėlinės ir įstatė ją į lanko templę.

— Norėčiau pamatyti drakoną. — Runas buvo jauniausias iš jų, kresnas vaikinas, tik po poros metų turėjęs tapti vyru. — Labai norėčiau.

O aš norėčiau miegoti Rouzės glėbyje, pagalvojo Peitas. Sėdėdamas ant suolo, jis neramiai krustelėjo. Iki rytojaus mergina tikriausiai bus jo. Išsivesiu ją toli nuo Senmiesčio, į vieną iš laisvųjų miestų anapus Siaurosios jūros. Ten nebuvo meisterių ir niekas negalėjo jam priekaištauti.

Pro užvertas langines virš galvos jis girdėjo sklindant Emos juoką, sumišusį su sodresniu balsu vyro, kurį ji linksmino. Ji buvo vyriausia iš padavėjų, dirbančių „Plunksnoje ir bokale“, lygiai keturiasdešimties metų, putli, bet dar graži. Jos duktė, Rouzė, sulaukė penkiolikos ir ką tik pirmą kartą kraujavo. Ema paskelbė, jog Rouzės nekaltybė kainuos auksinį drakoną. Peitas susitaupė devynis sidabrinius elnius ir puodynėlę varinių žvaigždžių bei grašių, bet jam iš to nebuvo nieko gero. Jo galimybės būtų buvusios didesnės, jei būtų turėjęs tikrą drakoną, o ne prisitaupęs monetų, prilygstančių jam pagal vertę.

Читать дальше →