Karalių kova

Начало книги

Per švintantį dangų nutįso kometos uodega — raudonas kirtis, kraujuojantis virš Drakono Uolos akmenų tarsi žaizda rausvai purpuriniame skliaute.

Išėjęs iš savo kambario, meisteris stabtelėjo vėjų nugairintame balkone. Po ilgo skrydžio čia nutūpdavo varnai. Jų išmatos margavo ant milžiniškų figūrų, per dvylika pėdų iškilusių abiejose pusėse, — pragaro šuns ir sparnuoto drakono, dviejų iš tūkstančio, kurios dunksojo virš senovinės tvirtovės sienų. Kai pirmą kartą atvyko į Drakono Uolą, akmeninių pabaisų pulkai jį slėgė, tačiau metams slenkant tas įspūdis išblėso. Dabar mąstė apie jas kaip apie senus draugus. Trise jie žvelgė į dangų nujausdami nelaimę.

Meisteris netikėjo ženklais. Ir vis dėlto… nors jau ilgokai pagyvenęs, Kresenas niekada iki šiol nematė bent perpus tokios ryškios kometos, o dar ta spalva — šiurpi, kraujo ir liepsnos, saulėlydžio spalva. Pagalvojo apie savo akmeninius kaimynus — gal ir jiems neteko regėti nieko panašaus. Atsirado čia kur kas anksčiau už jį ir tebestovės, kai jo pilyje jau seniai nebebus. Kad taip galėtų prabilti tos akmeninės lūpos…

Читать дальше →