Angelų klubas

Начало книги

Lucidijus1 nėra vienas iš 117 Velnio vardų, ir aš jo neužkeikiau kokia nors pragarme, kad mus nubaustų. Kai pirmąkart apie jį papasakojau grupei, kažkas pasakė: „Tu prasimanai!“ Bet aš nekaltas, kiek autorius gali būti nekaltas. Jūs galite įtarti, kad esu daugiau nei dvasinis aprašytųjų nusikaltimų autorius. Mano pirštai neapsiribojo graudžiu šokiu ant klaviatūros, pylė į valgį nuodus ir į siužetą įsikišau labiau, nei autoriams leidžiama. Šiaip įtarimai remiasi logika arba detektyvams būdinga logika. Jei galiausiai išgyvena tik vienas, tai jis – nusikaltėlis. Jei išgyvena du, vienas prasimano, o kitas yra nusikaltėlis. Aš ir Lucidijus esame vieninteliai šios istorijos išgyvenusieji, jei aš jo neprasimaniau; mažai tikimybių, kad jis prasimanė mane, aiškus kaltasis yra jis, juk buvo virėjas ir visi, vienaip ar kitaip, mirė nuo to, ką suvalgė. Jei aš jį prasimaniau, visa kaltė tenka man. Net negaliu pagrįsti, kad jei Lucidijų išgalvojau, tai ir visą istoriją išgalvojau, ir todėl nėra nei nusikaltimų, nei kaltųjų. Prasimanymas nėra lengvinanti aplinkybė. Vaizduotė – ne išteisinimas. Mintyse žudome visi, bet tik autorius, šis monstras, savo nusikaltimus dėsto popieriuje ir paskelbia. Jei nežudžiau devynių savo tokių pat apsėstų bičiulių ir brolių, esu kaltas dėl prasimanymo. Turiu jus įtikinti: neišgalvojau Lucidijaus, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl šių siaubingų nusikaltimų. Turiu ir jį įtikinti: istorija tikra, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl prasimanymo. Išgalvotas nusikaltimas blogesnis už tikrą. Jei tikras nusikaltimas gali būti atsitiktinis arba akimirksnio aistros vaisius, nėra duomenų apie pramanytą nusikaltimą, kuris nebūtų iš anksto apgalvotas.

Читать дальше →