Lošiame "Sprintą". Aukštumos baimė. Nusikaltimas automobilų aikštelėje

Начало книги

Buvo antradienis. Rugsėjo dvidešimt devintoji.

Tiesą sakant, tikriausiai reikėtų pradėti nuo penkioliktosios, kadangi ta data pažymėti visi oficialūs dokumentai, o tardytojo nutarime kelti baudžiamąją bylą, pavyzdžiui, nurodytas net laikas: valanda ir minutės — 21,40.

Tikslumas, be abejo, naudingas dalykas, kas nuginčys, bet ko verti skaičiai, neparemti bent šiokiu tokiu aiškumu? Šiuo atveju jie nieko neverti, jie — tuštuma, arba, pasak krimfnalinių romanų, nejžvelgiamas nežinios rūkas. Mūsų byla kaip tik tokia: rūko per akis, o nurodytos valandos ir minutės — ne daugiau kaip nieko ypatingo nesakantis formalumas. Bent kol kas.

Tai pirma.

O antra, jeigu jau pradėjome nuo datų, tai rugsėjo penkioliktąją manęs čia išvis nebuvo. Gyvenau anapus aukštų kalnų, kitame šalies pakrašty, ir žalio supratimo neturėjau nei apie šios bylos vingrybes, nei apie vaidmenį, kuris teks man.

Dabar net pats netikiu, kad prieš dvi savaites gyvenau namie, sėdėjau virtuvėje, gurkšnojau su motina arbatą iš grakščių porceliano puodukų ir neskubėdamas ruošiausi j kelionę. Praėjo visiškai nedaug laiko, o nėra nei puodelių, nei langų užuolaidėlių, nei jaukaus buto su Isetės vaizdu. Tiksliau, visa tai, žinoma, yra. Tik labai toli — mieste už Uralo kalnagūbrių, kur liko mama, draugai, kur gyvenau ir mokiausi, kur visai neseniai, ką tik iškeptas Aukštosios milicijos mokyklos absolventas, gavau diplomą ir buvau paskirtas dirbti čia, pietuose.

Читать дальше →