Dvi Tvirtovės

Начало книги

Aragornas bėgo į kalvą, vis pasilenkdamas prie žemės. Hobitai vaikšto lengvai, ir net Bastūnui nelengva susigaudyti jų pėdsakuose, tačiau netoli viršūnės taką kirto šaltinėlis, ir drėgnoje žemėje Aragornas rado, ko ieškojo.

— Aš teisingai supratau ženklus, — tarė jis pats sau. — Frodas bėgo į kalvos viršūnę. Ką jis ten pamatė? O grįžo tuo pačiu keliu ir vėl nusileido nuo kalvos.

Aragornas dvejojo. Jis norėjo pats atsisėsti į aukštąjį sostą, tikėdamasis išvysti kažką, kas išsklaidytų abejones, bet nebuvo laiko. Staiga jis puolė pirmyn ir laiptais aukštyn nuskubėjo į viršūnę. Ten, nuo sosto, jis apsidairė. Bet saulė buvo užtemusi, o pasaulis atrodė tolimas ir blankus. Aragornas apžvelgė viską aplink, bet, be tolimų kalnų, nepamatė nieko, galbūt tik didelį paukštį, panašų į erelį, tolumoje plačiais ratais lėtai besileidžiantį žemyn.

Besidairydamas Aragornas ūmai išgirdo garsus miške, apačioje, vakariniame upės krante. Jis sustingo. Tarp riksmų, savo siaubui, jis atpažino nuožmius orkų balsus. Staiga giliai ir garsiai sugaudė galingas ragas, jo garsas nusirito per kalvas ir atsimušė aidu daubose, nutildydamas net krioklių staugimą.

Читать дальше →