Ransė gyvenimas

Начало книги

Per savo gyvenimą aš parašiau tiktai dvi dedikacijas: vieną – Napoleonui, kitą – abatui Segenui. Vienodai žaviuosi ir paprastu kunigu, kuris laimindavo ir mirštančias ant ešafoto aukas, ir pergales skynusiu vyru. Prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai eidavau aplankyti panelių d’Akosta (tai ponios de Šatobrijan pusseserės, tada jos buvo keturios, o dabar gyvos tik dvi), Pti Burbono gatvėje sutikdavau kunigą su paraitota sutana ir juoda itališka šlike ant galvos; ramstydamasis lazda ir murmėdamas poterius jis žygiuodavo į Sent Onorė priemiestį išklausyti ponios de Monbuasjė, pono de Malzerbo dukters, išpažinties. Aš jį ne vieną kartą mačiau netoli Šventojo Sulpicijaus bažnyčios; jis vos atsigindavo pulko elgetaujančių moterų, kurios tampydavo savo glėbiuose pasiskolintus vaikus. Netrukus artimiau susipažinau su šia vargšų auka ir aplankydavau jį namuose, Servandoni gatvės šešioliktame numeryje. Įeidavau į prastai grįstą kiemelį; durininkas vokietis nekreipdavo į mane dėmesio; laiptai su nuzulintomis pakopomis buvo kairėje pusėje, kiemo gilumoje; užlipdavau į trečią aukštą, pabelsdavau, man atidarydavo sena juodai vilkinti tarnaitė; ji mane įleisdavo į tuščią prieškambarį, kur tiktai geltonas katinas snausdavo ant kėdės. Iš jo aš patekdavau į kabinetą su kabančiu dideliu juodo medžio kryžiumi. Sėdintis prie ugnies ir nuo lankytojų širma atsitvėręs abatas Segenas mane atpažindavo iš balso; negalėdamas atsikelti, palaimindavo iš savo vietos ir pasiteiraudavo apie mano žmoną. Jis yra minėjęs, kad motina jam dažnai sakydavusi vaizdinga savo krašto kalba: „Atsiminkite, kad šykštumas niekada nepapuošia kunigo sutanos.“ Jo paties sutaną puošė skurdas. Jis turėjo tris brolius, taip pat kunigus, ir jie visi keturi drauge laikydavo mišias Šventosios Maurės parapijos bažnyčioje.

Читать дальше →