Savęs atradimas

Начало книги

Trečią valandą nakties linijoje, maitinančioje naujųjų sistemų laboratoriją, įvyko trumpas sujungimas. Dneprovsko Sistemologijos instituto elektropastotės relinės apsaugos automatas padarė tai, ką tokiais atvejais daro visi apsaugos automatai: atjungė liniją nuo transformatoriaus, budinčiojo kambaryje uždegė raudoną mirksinčią lemputę ir įjungė avarinį skambutį.

Skambutį budintis technikas elektrikas Žora Prachovas, nenorėdamas atsitraukti nuo vadovėlio pradedančiam motociklininkui (Žorai reikėjo laikyti motociklininko teises), išjungė išsyk, o į mirksinčią lemputę žvilgčiojo nepatenkintas, su lūkesčiu: laboratorijose vietiniai sujungimai paprastai būdavo pašalinami savo jėgomis.

Maždaug po valandos, supratęs, kad sėdėdamas neišsisuks, technikas užvertė vadovėlį, pasiėmė krepšį su instrumentais, pirštines, pasuko skardinę rodyklę ant durų ties užrašu „Naujųjų sist. lab.” ir išėjo. Tamsūs instituto parko medžiai ligi pusiau skendėjo rūke. Alyvuoti pastotės transformatoriai stovėjo, įsirėmę šaldymo vamzdžiais į šonus, nelyginant storos beformės bobos. Lyg vandens paplauta uola pilkėjančio dangaus fone stūksojo senasis instituto pastatas — su sunkiais balkonais ir įmantriais bokšteliais. Kiek kairiau naujojo tyrimų korpuso paralelepipedas stengėsi užgožti ankstyvą birželio aušrą.

Читать дальше →