Silva rerum

Начало книги

Tą karštą 1659 Viešpaties metų liepą Kazimieras ir Uršulė Norvaišos pirmą kartą pamatė mirtį. Nors mirtis juos supo jau kelias savaites, dešimtuosius metus skaičiuojantys dvynukai pirmąkart pažvelgė jai tiesiai į pilką judantį veidą ir, galima sakyti, tasai kelias akimirkas trukęs pasimatymas nulėmė tolesnius jų abiejų likimus.

Viskas prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, kai padvėsė jų numylėtas katinas Mauricijus, rainas ir atsišėręs padaras, lydėjęs juos nuo lopšio ir kantriai, įtraukęs nagus, tarsi filosofas stoikas kentęs visas jų išdaigas. Taip pat ir mėgstamiausią — vienam jį beniurkant, kitas skaudžiai timptelėdavo už uodegos. Užkluptas iš netyčių, Mauricijus paklusdavo prigimčiai ir, pamiršęs visą mažvaikiams rodomą katinišką atlaidumą, nuožmiai raitydamasis apdraskydavo jį laikantįjį glėbyje. Dažniausiai kliūdavo Kazimierui, mat Uršulė turėjo įstabų gebėjimą nutaisiusi angelišką veidą iš pasalų truktelėti katinui už uodegos; kitais gi kartais jie smagindamiesi Mauricijui pririšdavo prie uodegos kokių barškalų ar kietai susupdavo vargšą kniaukiantį įnamį it kūdikėlį į palą. Paskutinį kartą jie patys prisižaidę, nes suvystė Mauricijų ir niekam nematant kuo atsargiausiai apkeitė su lopšyje gulinčia naujagime sesute. Žindyvė, aptikusi suvystytą katiną, ėmė klykti nesavu balsu, dvynukai raitėsi ir kvykė iš juoko, o vėliau nesavais balsais spiegė periami, mat šia pavojinga išdaiga išklibino net nepajudinamą savo tėvo, Jono Motiejaus Norvaišos, kantrybę.

Читать дальше →