Silva rerum II

Начало книги

Apie tą 1707 Viešpaties metų dieną vėliau stebėtinai niekas negalėjo pasakyti nieko tikra — nė to, ar tai buvo vasara, ar jau rudens pradžia, tad veikiausiai tai buvo tas keistas metų laikas Vilniuje, kai dienos dar karštos, bet naktys, pranašaudamos rudenį, jau žvarbsta kaip reikiant, slėnio medžių lapai dar žali, bet jau gyvuoja tik iš paskutiniųjų prieš pagelsdami, nunokę kaštonai laukia, kada, po galais, galės atsikabinti ir sprogdami kristi žemėn, o žvaigždės nakties danguje ryškesnės nei paprastai ir įsimylėjėliams jos atrodo svaiginančiai palankios, o visiems kitiems — baugios ir pikta lemiančios. Niekas vėliau negalėjo pasakyti, ar tai buvo rytas, vidudienis ar popietė, buvo tik aišku, kad ne vakaras ir dar ne naktis, ir apskritai tokie tai buvo laikai — kai niekas nieko tikra apie nieką negalėjo pasakyti. Net kuosa, tupinti ant aukščiausios Švento Kazimiero bažnyčios atbrailos, ir ta nebūtų galėjusi pasakyti, kokios jos pačios plunksnos — pilkos ar juodos — ir kokios spalvos jos apvali akis, mat ji nuolat mainėsi priklausomai nuo šviesos, buvo tai aukso geltonio, tai ledo mėlio, ir dabar ta akis visiškai be jokio tikslo, mirksėdama ir keisdama kryptį sulig kiekvienu galvos krustelėjimu, dairėsi iš pastoliais apkaltos Švento Kazimiero bažnyčios aukštybių po Vilnių.

Читать дальше →