Beveik niekada

Начало книги

Įsimylėjėliams ir svajotojams bei visiems tiems, kuriems neteko patirti nei viena, nei kita.

1

Natali jau dešimt minučių suka ant piršto plaukų sruogą ir tai mane pradeda varyti iš proto. Pakraipau galvą ir prisitraukiu arčiau šaltą latės kavą, įsikandu šiaudelį ir sučiaupiu lūpas. Natali sėdi priešais mane, alkūnėmis atsirėmusi į nedidelį apvalų staliuką, pasirėmusi ranka smakrą.

– Jis nuostabus, – sako ji spoksodama į vaikiną, kuris ką tik atsistojo į eilę. – Aš rimtai, Kem. Tu tik pažvelk į jį.

Pavartau akis ir gurkšteliu kavos.

– Nat, – prabylu statydama ant stalo kavą, – tu turi vaikiną. Ar tau kaskart reikia tai priminti?

Natali nepiktai man šypteli:

– Tu man kas? Motina?

Bet jos žvilgsnis prie manęs ilgai neužsibūna, nes tas seksualus raumenų kalnas stovi prie kasos ir perka kavos su bandelėmis.

– Be to, Deimonui vienodai, dairausi į kitus ar ne. Svarbu, kad jam kasnakt tinkamai išsiriesčiau.

Читать дальше →