Erdvevaiksta

Начало книги

Ambicingai paspartinti žingsnį mane privertė anaiptol ne persekiojimo baimė, o tai, kad Gorvynas pasiuntė man pavymui dvi savo geriausias sargūnes. Jeigu Dievas būtų nepagailėjęs man laiko, tikrai būčiau stabtelėjusi tuo pasigrožėti. Mane, paprastą ir eilinę — na, gal ne tokią jau ir eilinę — vaikėzę, vejasi tikros mokyklos siaubęs Patė su Mike.

Skuodžiau žolėta kalvele žemyn kupina pasitikėjimo, kad tos žioplės nepajėgs pagauti ilgakojės keturiolikmetės, kurią ne taip lengva nuvarginti ir kuri išsiskiria sukta bei klastinga siela. Skriejau, kad net ausyse švilpė vėjas, o greitėjantis širdies bilsmas daužėsi kažkur gerklėje. Pasaulis atrodė be galo gražus; buvau sveika, nors ir šiek tiek pamišusi mergina, ir neįsivaizdavau tokio dalyko, kurio nepajėgčiau padaryti, bei tokios būtybės, kurios nepajėgčiau pergudrauti. Be to, tą akimirką nė kiek netroškau grįžti atgal ir klausytis eilinių Gorvyno pamokslų. Galbūt pasirodysiu kitą savaitę ar kitais metais.

Читать дальше →