Nuostabios Marko Polo kelionės

Начало книги

Juodu ėjo lėtu žingsniu. Vakaras buvo tykus ir pilkas.

— Kur mes keliausime, broli Gujelmai?

Vienuolis nieko neatsakė, tik stabtelėjo ir pažvelgė į vandenį. Kitas, ruda sutana, gūžėsi, žvarbdamas nuo šalčio. Priešais juos plytėjo šniokščianti jūra.

— Klausi, kur mes keliausime? — Brolis Gujelmas ištiesė ranką, rodydamas į horizontą.— Tenai! Čia, ties šia siaura nerija, prasidės mūsų kelionė, tik nežinia, kur ji baigsis.

— Tesaugo mus viešpats, — murmtelėjo brolis Nikolas da Vičenca žegnodamasis ir tiriamai pažvelgė į savo palydovą.— Esi jau senas, broli Gujelmai. Popiežius galėjo pasirinkti jaunesnį.

Brolis Gujelmas ramiai atsakė:

— Pianas Karpinis[1] jau buvo įpusėjęs septintą dešimtį, kai jis, krikščionybės galvos pavestas, keliavo pas mongolus.

— Taigi žinai, kas tavęs laukia. Karpinis ir jo bendražygiai turėdavo kojomis kapstyti sniegą, kol surasdavo vietą nakvynei, o paryčiu jie nubusdavo visiškai užpustyti.

Читать дальше →