Triju ne desnis

Начало книги

Pro šalį kažkodėl nesustodamos vis žengė ir žengė kojos. Pirmiausia skystu spalio purvu skubiai pračiulpsėjo dailūs lakuoti bateliai nusklembtais kulneliais ir ilgomis siauromis klouniškomis nosimis, nešdami savo šeimininkę jaukių naminių rūpesčių link. Paskui solidžiai ir negirdimai pražingsniavo keturios gauruotos letenos, labai išdidžiai paskui save tempdamos porą nudėvėtų purvinų batų, kurie tolimoje praeityje vadinosi moteriškais demisezoniniais aulinukais. Dar viena letenų ketveriukė — tik šį kartą mažos, juodai baltos, klaikiai miaukdamos pralėkė priešinga kryptimi, matyt, gelbėjosi nuo didelių ir gauruotų. Buvo ir kitokių kojų, avinčių batais ir pusbačiais, sportbačiais ir aulinukais. Mūvinčių kelnėmis, džinsais, pėdkelnėmis. Vienos keliavo toli, kitos — visiškai arti. Bet niekas iš jų nesustodavo. Niekas kažkodėl nenorėjo dvyliktą valandą nakties, lediniam lietui dulkiant, stovėti kieme ir įdėmiai dairytis po purvyną tarp metalinių garažų dėžučių. Visi norėjo namo, arčiau šilumos, valgio ir televizinių džiaugsmų likučių. Bet ir tų „visų" buvo nedaug, pagrindinė komunalinio masyvo Maskvos centre gyventojų dalis seniai jau buvo namie.

Читать дальше →