Soliaris

Начало книги

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus.

— Pasiruošęs, Kelvinai? — pasigirdo ausinėse.

— Pasiruošęs, Modardai, — atsakiau.

— Niekuo nesirūpink, Stotis tave priims, — tarė jis. — Laimingo kelio!

Читать дальше →