Durys į vasarą

Начало книги

Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas.

Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą.

Netgi dvylika, jei priskaičiuosime dar ir Pito duris. Aš visad stengiuosi įtaisyti Pitui atskiras duris; šiuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange įstatyta lenta, kurioje išpjoviau siaurą, vos katino ūsų pločio landą. Labai jau didelę savo gyvenimo dalį esu praleidęs atidarinėdamas katėms duris. Kartą paskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros šitaip jau sugaišta 97 800 žmogaus darbo metų. Galiu parodyti apskaičiavimus.

Читать дальше →