Seksualumo istorija

Начало книги

Ilgai mes kentėme Viktorijos laikų režimą, bet ir šiandien esą jis mus tebeslegia. Ant mūsų seksualumo — santūraus, nebylaus, veidmainiško — herbo esą tebepuikuojanti imperatoriškosios epochos šventeiva.

Sakoma, kad dar XVII amžiaus pradžioje būta šiokio tokio atvirumo. Beveik nelinkstama nieko slėpti; nebuvo tokios gausybės nutylėjimų, perdėto dalykų maskavimo; tai, kas neleistina, buvo nesivaržant toleruojama. Palyginti su XIX amžiumi, į tai, kas nešvanku, nepadoru, begėdiška, nebuvo griežtai žiūrima. Tiesioginiai gestai, nevaržomos kalbos, akivaizdūs nukrypimai nuo kodekso, viešai rodomi ir lengvai su-siglaudžiantys kūnai, nesivaržant ir nesigėdijant besisukiojančių įžūlių vaikų, palydėti suaugusiųjų juoko; kūnai sukosi „poravimosi šokyje“.

Šį giedrą vidudienį esą užtemdė greitos sutemos, virtusios monotoniškomis Viktorijos laikų buržuazijos naktimis. Seksualumas dabar rūpestingai slepiamas. Jis keičia gyvenamąją vietą. Sutuoktinių šeima jį konfiskuoja. Ir absorbuoja jį visą, skirdama rimtam dauginimosi darbui. Apie seksą — nė žodžio. įstatymo pagrindas — teisėta ir besidauginanti pora. Ji iškyla kaip modelis, nustato normą, disponuoja tiesa, išsaugoja teisę kalbėti, neatskleisdama paslapties principo. Socialinėje erdvėje, kaip ir kiekvienuose namuose, vienintelė pripažinta, tačiau utilitarinė ir produktyvi seksualumo vieta — tėvų kambarys. Visam kitam lieka tik nublankti: padorus elgesys vengia kūniškumo, švankūs žodžiai nuskurdina kalbą, o sterilų seksą, jeigu jis tebesispyrioja ir pernelyg afišuojasi, imama laikyti nenormaliu; jis gauna atitinkamą statusą ir patirs jam taikomas sankcijas.

Читать дальше →