Apgultis 13

Начало книги

TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.

Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle1 plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.

Читать дальше →