Laisves planeta

Начало книги

Friholdo saulė liepsnojo taip pašėlusiai, jog mažame surenkamame meteorologų namelyje buvo karšta it krosnyje. Veikiantis kondicionierius negelbėjo, ir Bremo veidu upeliais žliaugė prakaitas. Galų gale trumpoki, bet labai vikrūs pirštai atliko paskutinę operaciją, ir žmogus dejuodamas išsitiesė. Skaudėjo ir maudė visą kūną. Sunku net įsivaizduoti — išsėdėti susilenkus kelias valandas iš eilės.

Didžiausia problema vis ta pati — smėlis. Smėlis smelkėsi į visus plyšius, smėlis gadino aparatūrą; pavyzdžiui, šį kartą nukentėjo jungimo dėžutė. Tas nelemtas smėlis kažkokiu būdu įsigudrino įsiskverbti į hermetiškai uždarytą dėžutę ir kaupėsi joje tol, kol užtrumpino-pusę meteoprietaisų. O Friholde be meteorologinių suvestinių neišgyvent.

Bremas užsimetė ant nugaros instrumentų kuprinę ir atlošė pečius. Užsidėjo poliarizuotus akinius, susisagstė apsauginį kostiumą, patikrino šautuvą ir žengė iš meteorologų namelio stačiai į smėlio viesulą. Jam už nugaros šnypšdamos užsivėrė durys. Keikdamas viską pasaulyje, žmogus ėmė kopti pirmosios kopos šlaitu ir jau pusiaukelėje pajuto, kaip iš nuovargio maudžia kojas. O juk toliau bus dar blogiau — nors dienelė, vertinant čionykščiais matais, pasitaikė, galima sakyti, netgi labai nebloga. Vėjas pastovus, maždaug penkiolikos mylių per sekundę, tik retsykiais gūsiai siekia trisdešimt, o temperatūra visai žema — keturiasdešimt penki laipsniai pavėsyje, jei, žinia, pavyktų aptikti kokį nors pavėsį.

Читать дальше →