Štai taip tu ją prarandi

Начало книги

Nesu piktadarys. Suprantu, kaip skamba – gynybiškai, nenuoširdžiai – tačiau tiesa. Aš kaip ir visi kiti: silpnas, darantis klaidų, bet iš esmės geras. Magda nesutinka, laiko mane tipišku dominikiečiu: sucio1, subingalviu. Suprantate, prieš daug mėnesių, kai Magda dar buvo mano mergina, kai nereikėjo dėl nieko nerimauti, buvau jai neištikimas su pupyte, kuri turėjo kupetą laisvai krintančių devinto dešimtmečio plaukų. Nesakiau Magdai ir šito. Juk suprantate, kaip čia yra. Šitokį smirdantį kaulą geriau laikyti užkastą galiniame gyvenimo kieme. Magda sužinojo tik dėl to, kad draugė jai parašė sumautą laišką. O laiške buvo smulkmenėlių. Tokio mėšlo net girtas savo draugužiams nepasakotum.

Dalykas tas, kad visos nesąmonės jau pasibaigė prieš daugybę mėnesių. Mudviejų su Magda reikalai gerėjo. Nebuvome tokie nutolę kaip tą žiemą, kai apgaudinėjau ją. Šaltis praėjo. Ji lankydavosi mano namuose, kur, užuot valkiojęsi su bukagalviais draugužiais – kada aš rūkydavau, o ji mirdavo iš nuobodulio, − žiūrėdavome filmus. Važiuodavome pavalgyti. Net nuėjome į spektaklį teatre „Crossroads“, nufotografavau ją su keliais garsiais juodaodžiais dramaturgais, Magda taip smarkiai šypsojosi, kad, atrodė, jos didžiulė burna tuoj perplyš. Mudu vėl buvome pora. Savaitgaliais važiuodavome pas jos arba mano tėvus. Pusryčiaudavome mažose užeigėlėse taip anksti, kad be mūsų jose daugiau nieko nebūdavo. Knaisiodavomės Naujojo Bransviko bibliotekoje, kurią iš nešvarių pinigų pastatė Karnegis. Mudu gyvenome puikiu ritmu. Ir tada lyg iš niekur tas laiškas trenkia kaip granata „Žvaigždžių kelyje“ ir viską ištaško. Praeitį, dabartį, ateitį. Staiga Magdos giminės jau trokšta mane nudėti. Nesvarbu, kad aš dvejus metus tvarkiau jų mokesčius ir šienavau veją.

Читать дальше →