Didzioji dangaus upe

Начало книги

Kilynas klaidžiojo po bekraščius griuvėsių plotus.

Nors ir išsekęs, jis nesiliovė slinkęs pro sutrupėjusias plienines konstrukcijas, įdubusias lubas, plytų, akmenų, sudaužytų baldų sąvartyną.

Jis pašaukė savo tėvą gergždžiančiu balsu:

— Abraomai!

Vardas ištirpo šalto vėjo šnarėjime. Traškančios laužaviečių liepsnos skleidė dūmus, nuo kurių, regis, raibuliavo oras.

Priešais jį, plačios kalvos pašlaitėje, driekėsi Citadelė. Iš sumaigytą gyvenamųjų kvartalų teliko akmenų ir nuodėgulių krūvos. Jausdamas, kaip iš nuovargio stingsta kojos, kaip dūmai ir sielvartas gelia akis, jis stabtelėjo virš aikštelės, apkrautos marmuro baltumo skalda — kilometrą virš Citadelės sodų iškilusio kupolo šukėmis. Kažkada jis ten lakstė ir žaidė, mylėjo ir juokėsi…

— Abraomai! — jis retai kada kreipdavosi į tėvą vardu, kuris dabar atrodė svetimas ir neatpažįstamas. Kilynas sušvokštė užsikosėjęs. Gerklę pakuteno aitrios dūmų sruogos.

Читать дальше →