Šviečiančios vilko akys

Начало книги

Per tas kelias dienas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės — ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn — žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, — tik toks rūpestis, visa kita — nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.

Vienintelis rūpestis! Kad būtų šitaip!.. Paskendęs savo mintyse, matydavo paskirus, žmones, kai kuriuos įsidėmėdavo, jeigu jo keliuose jie pasitaikydavo ne vieną kartą, net imdavo juos sekti. Juokingai, gailiai vienakojis žmogus, palikęs į suoliuką atremtus ramentus, šuoliavo prie vandens, sunkiai iš smėlio traukdamas sveikąją ištreniruotą koją, ir tik vandeny pasijuto kaip žuvis: krito ant pilvo, krykšdamas šalia pūškavo gal dešimties metų berniukas, vis nuplaukdamas į šoną, ne — tėvas, taškydamas vandenį viena koja, imdavo greitai daryti ratą — tiesiai plaukti būdavo nelengva. Žvilgtelėjęs į šone likusį vaiką, lyg laivą į jo pusę pasukdavo kūną, tačiau po kurio laiko vėl imdavo tolti.

Читать дальше →